- Dauguma veikėjų vieni į kitus panašūs. Ką simbolizuoja veikėjų spalvos ir jų pasikeitimas?
- Kas paskatino tėtį nusivesti vaiką prie medžio?
- Kaip dažnai tik norėdami „geriau išmokyti“ mes atimame vaikų vaizduotę ir unikalumą?
- Kuomet taisyklės, rutina ir standartai paverčia mus visus pilkais darbuotojais / mokiniais?
- Jėzu sako: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ Kai klausome Jėzaus žodžių, mūsų džiaugsmui nieko netrūksta. Ką būtent kalbėjo Jėzus?
Filmuke vaizdžiai parodoma, kaip rutinai ir kasdienybei užgožiant mūsų gyvybingumą, tampame panašūs, tarsi “be spalvų”.
Mieste, kuriame vyrauja vienodumas ir nuobodulys, veikėjai — tėvas Kopi ir sūnus Paste — yra beveik vieninteliai spalvingi individoje figūros. Jų pasaulis apsibraukęs monotoniškumo – kelionės į darbą ir mokyklą, kasdienė rutina juos atskiria nuo bendruomenės ir išsiurbia gyvenimo džiaugsmą.
Paste susiduria su gatvės muzikantu – smuikininku spalvotame parke, kuris simbolizuoja kūrybą ir džiaugsmą. Tačiau mokykloje, kurioje jis yra priverstas prisitaikyti prie griežtų standartų, vaikiška kūryba slopsta. Po kurio laiko abu: ir tėvas, ir sūnus, praranda savo spalvą – tai metafora jų gyvenimo be vidinio judesio ir kūrybinės energijos…
Susiję vaizdo įrašai:
Niekieno žemė. Trumpas filmas
Tėčiai nutraukia tylą apie abortą
Iškaltas – apie tai, kaip išeikvojame brangius dalykus
Kokios šv. Kalėdos be meilės? – Kaip išmokti nežeisti kitų
Popierinės kepurės – ar svarbus darbas svarbesnis už artimus žmones?
Popiežiaus Pranciškaus minutė #4: Sėkmingų santykių paslaptis
Katalikiški dalykai #12: Rutina
Įvaikintą myliu kaip savą. Dokumentinis filmas