Gyvenau nuolatiniu laukimu. Galvojau, jei turėčiau šitą automobilį, žaisčiau šitoj krepšinio komandoj, draugaučiau su šita mergina – būčiau laimingas. Nepaisant to, kiekvieną iš šių tikslų pasiekęs, tikros laimės nepatyriau. Iki jos vis kažko trūko. Trūko man ir savivertės bei savigarbos. Visur ir visada norėjau geriausias: tiek krepšinyje, tiek sporte apskritai, tiek moksluose, tiek visose kitose srityse, todėl niekaip negalėjau pasitenkinti žemesne vieta nei pirmoji. Nepasisekus, sukildavo pavydas tam, kuris tapo „geriausias“ ir kaltės jausmas sau, kad nesugebėjau nugalėti. Vėl ruošdavausi įrodyti, kad galiu būti pirmas. Tikėjau, kad savo pastangomis galiu būti visų pamėgtas ir pagaliau įvertintas… |