Paieška

Purimo šventės metu mokiniai prisimena, kaip Dievas išgelbėjo savo tautą. Pilypas ir Andrius sužino, kad jų pasakojimas apie Jėzaus palyginimą sukėlė įtampą Dekapolyje, todėl Jėzus nusprendžia ten sugrįžti. Kelyje Jonas lieka su gedinčiu Simonu, o Matas atranda, ką jam primena maldos kutai. Dekapolyje Jėzus išgydo kurčią vyrą ir parodo, kad negalia nėra žmogaus kaltės įrodymas.

Kafarnaume mokiniai ima galąsti ginklus, nes bijo, kad minia gali sužeisti Jėzų, o Zė sužino, jog buvę kovos draugai atsekė jo pėdsakus. Gajus renkasi padėti palapinių miestelio žmonėms, nors Kvintas liepia juos išvyti. Jono Krikštytojo pasiuntiniai klausia Jėzaus, ar Jis yra Pažadėtasis, o Jėzus atsako primindamas savo darbus. Serijoje taip pat kalbama apie netekties skausmą, atjautą ir viltį, kuri ne visada panaikina sunkumus, bet padeda žmogui nebūti vienam.

Kafarnaume susitinka kelios skirtingos istorijos: serganti moteris ieško Jėzaus, o sinagogos vadovas Jairas prašo padėti jo dukrai. Mokiniai klausia apie pasninką, o Jėzus atsako palyginimu apie jauno vyno ir senų vyninių netinkamumą. Tuo pat metu Simonas ir romėnas Gajus mėgina bendromis jėgomis spręsti vandens problemą. Serija kviečia pasitikėti Jėzumi, pastebėti kenčiantį žmogų ir dėl bendrojo gėrio bendradarbiauti net su tais, su kuriais sunku sutarti.

Mokiniai grįžta iš misijos, o Kafarnaume jų laukia nauji iššūkiai. Užteršta cisterna parodo, kaip vieno gedimo padariniai paliečia visą bendruomenę, o Jairas ir ilgai sirgusi moteris kreipiasi į Jėzų su savo skausmu. Serija kalba apie tikėjimą, kuris nevengia sunkumų, ir tarnystę, kuriai reikia bendradarbiauti. Ji taip pat primena, kad kiekvienas žmogus vertas dėmesio – net tas, kurį minia lengvai praleistų pro šalį.

Jėzus grįžta į Nazaretą ir sinagogoje skaito pranašo Izaijo žodžius. Jo klausytojai džiaugiasi iki tol, kol supranta, kad Jėzus kalba apie Dievo malonę, kuri neapsiriboja viena tauta. Elijo ir Eliziejaus pavyzdžiai atskleidžia, kad Dievas padeda ir svetimšaliams, o žmogus kviečiamas pripažinti savo tikrąjį poreikį. Serija kviečia kalbėtis apie atvirumą Dievo žodžiui, atleidimą ir svetingumą.

Jėzus siunčia dvylika apaštalų po du skelbti Dievo karalystės ir rūpintis žmonėmis. Prie Kafarnaumo susiburia piligrimai, o Romos valdžia vis labiau nerimauja dėl minios. Mažasis Jokūbas atvirai klausia, kodėl Jėzus jo neišgydė. Serija kviečia apmąstyti bendrystę, tarnystę ir tikėjimą, kuris neatmeta sunkių klausimų.

Trečiasis sezonas prasideda Marijos susitikimu su Elzbieta ir Mato sugrįžimu pas tėvą. Mokiniai išgyvena džiaugsmą, baimę ir senas nuoskaudas, o Jėzus pradeda skelbti palaiminimus. Serija kalba apie Dievo ištikimybę, susitaikymą ir žmogaus vertę, kuri nepriklauso nuo jo praeities. Tai proga pasikalbėti, kaip Evangelijos viltį pritaikyti šeimoje ir klasėje.

Jėzus su mokiniais keliauja į Jeruzalę švęsti Palapinių šventės. Prie Betzatos tvenkinio Jis sutinka Jesę ir jį išgydo, o fariziejai labiau pastebi neštuvus negu žmogaus atgautą sveikatą. Tuo metu Simonas zelotas renkasi, ar vykdyti smurto planą, ar susitaikyti su broliu. Epizodas primena Dievo globą, gailestingumą ir viltį, kad visos tautos gali garbinti Dievą.

2-ojo sezono 3-ioje serijoje Jėzus gydo į Jį besikreipiančius žmones, o Matas su Pilypu studijuoja 139-ąją psalmę. Šios eilutės padeda apmąstyti, kad Dievas yra arti žmogaus net sunkiausiomis akimirkomis ir kad žmogaus vertė nepriklauso nuo sukauptų žinių. Marija Magdalietė pasakoja apie norą iš naujo mokytis, o Jėzaus motina prisimena, kaip rūpinosi Juo vaikystėje. Serijoje taip pat gvildenami tarnystės ribų, bendruomeninio rūpesčio, atleidimo ir tarpusavio pagarbos klausimai.