Filmuke vaizdžiai parodoma, kaip rutinai ir kasdienybei užgožiant mūsų gyvybingumą, tampame panašūs, tarsi „be spalvų”.

Mieste, kuriame vyrauja vienodumas ir nuobodulys, veikėjai — tėvas Kopi ir sūnus Paste — yra beveik vieninteliai spalvingi individoje figūros. Jų pasaulis apsibraukęs monotoniškumo – kelionės į darbą ir mokyklą, kasdienė rutina juos atskiria nuo bendruomenės ir išsiurbia gyvenimo džiaugsmą.

Paste susiduria su gatvės muzikantu – smuikininku spalvotame parke, kuris simbolizuoja kūrybą ir džiaugsmą. Tačiau mokykloje, kurioje jis yra priverstas prisitaikyti prie griežtų standartų, vaikiška kūryba slopsta. Po kurio laiko abu: ir tėvas, ir sūnus, praranda savo spalvą – tai metafora jų gyvenimo be vidinio judesio ir kūrybinės energijos…