1986 m.
VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2020.
Iš anglų kalbos vertė Rūta Rušinskienė.
Klausimai pasidalinimui ir diskusijai
- Filmo pradžioje moteris pasigenda, kad pamokslininkas kalba apie „prijaukintą“ Dievą. Kaip galima kartu išlaikyti pagarbą Dievo šventumui ir pasitikėjimą Jo gailestingumu? Kodėl vien pabrėžti baimę arba vien patogumą būtų per maža?
- Habakukas, Jobas ir Izaijas skirtingai aprašo susitikimą su Dievu. Kuo pagarbi Dievo baimė skiriasi nuo panikos ar nuolatinio savęs kaltinimo? Kaip šį skirtumą paaiškintum draugui, kuriam religinė kalba kelia nerimą?
- Izaijas sako, kad jo lūpos nešvarios. Kokiais kasdieniais žodžiais galime kitą žmogų sužeisti – pavyzdžiui, klasės pokalbyje ar susirašinėjimo grupėje? Koks konkretus žingsnis padėtų atitaisyti tokį poelgį?
- Sproul kritikuoja polinkį lyginti save su kitais ir rasti „blogesnį pavyzdį“. Kaip atskirti sveiką savęs vertinimą nuo minties „aš geras, nes kitas dar blogesnis“? Ką vietoj tokio palyginimo galėtume daryti?
- Jeremijo žodžiai apie šventyklą perspėja, kad religinis ženklas savaime nepateisina neteisingo elgesio. Kokia būtų šiuolaikinė tokio pasitikėjimo „vien etikete“ versija? Kaip tikėjimą parodyti ir konkrečiu veiksmu?
- Izaijo regėjime serafas žnyplėmis paima žariją ir ja paliečia pranašo lūpas; tai vaizduoja apvalymą, o ne Dievo norą jį sužaloti. Ką ši scena pasako apie rimtą nuodėmės pripažinimą ir viltį būti atleistam? Kuo svarbu neįstrigti vien kaltės jausme?
- Filmo lektorius kalba apie išpažinties ir asmeniškai išgirsto atleidimo vertę. Kaip Katalikų Bažnyčia aiškina Sutaikinimo sakramentą, ir kaip atgaila susijusi su atsakomybe bei noru taisytis? Kuo sakramentinis atleidimas skiriasi nuo pasiteisinimo „nieko tokio“?
- Izaijas, išgirdęs, kad jo kaltė panaikinta, atsako: „Aš čia, siųsk mane.“ Įsivaizduok, kad šią savaitę gali tyliai padėti vienam žmogui, kuriam sunku. Koks būtų tavo mažas, konkretus atsakas – ne vien gražus šūkis ant sąsiuvinio viršelio?
Paskaitoje R. C. Sproul nagrinėja, kaip žmogus reaguoja į Dievo šventumą, pasitelkdamas Izaijo, Habakuko ir Jobo pavyzdžius. Jis aptaria pranašų skelbiamus įspėjimus, žmogaus polinkį teisintis ir Izaijo regėjime vaizduojamą kaltės apvalymą. Paskaita baigiama Izaijo atsaku į Dievo kvietimą ir mintimi, kad atleidimas veda į tarnystę. Lektoriaus reformatų tradicijos požiūrį į atleidimą verta sugretinti su Katalikų Bažnyčios mokymu apie atgailą ir Sutaikinimo sakramentą.
