2000 m.

Eucharistijos stebuklai liudija Dievo buvimą ir Jėzaus Kristaus tikrą buvimą šv. Mišių aukoje.

Savo Kūno ir Kraujo buvimą konsekruotoje ostijoje ir vyne Jis akivaizdžiai paliudija norintiems bet nepajėgiantiems tikėti (Lanciano, Bolsenos stebuklai), netikėtai užkluptiems netikėjimo pagundos (Sankt Georgenbergo-Fiechto abatijos, Ludbrego stebuklai), netgi stokojantiems pagarbos ar rūpestingumo (Kašos, Valdiurno, Sokulkos stebuklai). Dievo meilė leidžiasi į pokalbį su žmogumi. Ir tai daro, kad jį perkeistų, jo konkretų gyvenimą įskiepytų į Jėzų, kad jis taptų Kristaus kūnu, kad “jį vėl parvestų namo”.

Iš meilės sukurtas žmogus skirtas bendrystei su Dievu, gyvenimui su Juo, supamam draugystės ir ramybės. Todėl Eucharistija turi būti ,,centras, apie kurį sukamės”, ,,namų centras”, iš kurio visa išeina ir į kurį visa sugrįžta, ,,saulė”, kuri visa apšviečia ir apie kurią visa sukasi.

Redaguota citata iš https://sakiuparapija.weebly.com/eucharistija.html

Dalintis: