1. Filme Rašmoro kalno veidai tampa užuomina, kad kažkas juos iškalė. Kokie ženklai tavo aplinkoje leidžia suprasti, jog kažkas buvo padaryta sąmoningai – o ne atsitiktinai? Pateik savo pavyzdį.
2. Ar esame kada nors radę įdomų daiktą ar piešinį ir bandę atspėti, kas jį sukūrė? Kuo remiamės spėdami? Kaip galime patikrinti savo nuomonę?
3. Filme pateikiama mintis, kad kai kurios gyvybės sistemos primena apgalvotą darbą. Kaip galėtume aptarti šią mintį klasėje taip, kad atskirtume tai, ką matome, nuo to, ką iš to sprendžiame?
4. Pasakotojas teigia, kad gamtos tyrimas gali paskatinti klausti apie Kūrėją. Ar tau yra tekę dėl kokio nors gamtos reiškinio pasijusti nustebusiam ar dėkingam? Kas sukėlė tą jausmą?
5. Filme paliečiama, kad ne į kiekvieną klausimą apie kančią ar ligas atsako biologija. Kaip galėtume paguosti sergantį žmogų, neversdami jo jaustis kaltu ir neapsimesdami, kad turime lengvą atsakymą?
6. Ar tikėjimas ir mokslinis smalsumas gali būti vienoje komandoje? Sugalvokite pavyzdį, kaip tikėjimas gali paskatinti rūpestingiau tyrinėti ar saugoti gamtą.
7. Filme išsakoma konkreti nuomonė apie gyvybės kilmę. Kokių klausimų galėtume užduoti, kad pokalbis būtų teisingas, pagarbus ir padėtų geriau suprasti argumentus?
Biochemikas ir bestselerių autorius Michaelas Behe savo serijos „Ląstelės paslaptys su Michaelu Behe“ penktojoje dalyje nagrinėja pagrindinį veiksnį, kurio trūksta Darvino paaiškinimuose apie gyvybės sudėtingumą. Šioje paskutinėje dalyje Behe samprotauja apie „X veiksnį“, kuris, atrodo, slypi už nuostabaus neredukuojamo biologijos sudėtingumo. Jis aiškina, kad tas „X veiksnys“ yra neįsivaizduojamai didesnis už mūsų protą.







