Aleksandras Menis: kankinio žodis. Dokumentinis filmas

Tėvas Aleksandras Menis gimė 1935 m. sausio 22 d. Maskvoje. Tai laikotarpis, kai Bažnyčia yra labiausiai puolama priešų, trokštančių jos žūties. Toks negatyvus požiūris į pastatus, žmones, paprastų tikinčiųjų tikėjimą neranda sau lygių visoje žmonijos istorijoje, netgi pačių žiauriausių pirmųjų amžių krikščionių persekiojimų metu! Ateizmas paima valdžią. Tai – stalinistinis periodas, “didysis teroras”!

Tačiau religinis gyvenimas neužgeso; jis plačiai paplito XX-ojo amžiaus slaptose katakombose. Tai čia mažasis Aleksandras ugdosi tikėjimui. Šis “užslėptas gyvenimas” jam suteikė vidinę dvasinę laisvę, kuri atsiranda, kai gyvename pagal Evangelija, pagal Bažnyčią, o ne pagal politikų valią.
 
2. PASIRENGIMAS MISIJAI

Aleksandras Menis yra ypatingai gabus, jis pralenkia savo bendraamžius. Ištroškęs žinių, būdamas maždaug 15 metų parašo savo pirmąjį teologinį rašinį, kuriame galima aptikti visus jo vėliau parašytus veikalus. 1953 m. jis pradeda studijas aukštojoje mokykloje, tuo pat metu savarankiškai tęsdamas teologijos studijas.

Po Stalino mirties 1953, Bažnyčia išgyvena ramesnį laikotarpį, su Chruščiovo atėjimu į valdžią, atverčiamas naujas puslapis: nuo 1956 m. skleidžiama antireliginė propaganda.

Tokiomis sąlygomis, 1956 m. Aleksandras Menis Maskvoje veda Nataliją. Instituto administracija, sužinojusi apie jo ryšius su Bažnyčia, jam griežtai uždraudžia laikyti baigiamuosius egzaminus. Tada Aleksandras suvokia, kad jam atsiveria kunigystės kelias; jis įšventinamas kunigu 1960 m. Maskvoje.
 
3. KRISTAUS SKELBIMAS

Atleidus iš pareigų Chruščiovą, Brežnevo epocha prasideda nuo 1964 m. Bandoma iš religijos
padaryti asmeninį reikalą, labiausiai liečiantį pagyvenusius žmones. KGB stebi bet kokius renginius, vykusius Bažnyčioje; nedraudžiamas Bažnyčioje buvo tik kultas, o visa, kas vykdavo už Bažnyčios pastato ribų, buvo nusikalstama veikla. Bet palaipsniui visuomenė, išsivaduoja iš kolektyvinio režimo, gimsta dvasinis troškulys. Jaunimas, intelektualai pamažu gręžiasi į Dievą. Tokiomis sąlygomis Tėvas Aleksandras Menis tampa kunigu.

Išsiunčiamas į skirtingas parapijas netoli nuo Maskvos, KGB pareikalavus, dėl augančios jo įtakos bei gausių atsivertimų jaunimo tarpe, įskųstas savo klebono, 1970 m. jis su žmona bei dviem vaikais persikelia į savo naująją parapiją Maskvos šiaurėje.

Labai greitai jo asmenybė ir garsas apie jį pritraukia vadovybės dėmesį, kuri ir toliau jį seka iš labai arti bei vykdo kratas. Nepaisydamas to, tėvas Aleksandras neatsisako savo misijos – evangelizuoti savo parapijiečius, nenutuokiančius apie krikščionišką kultūrą. Žodinį mokymą jis pratęsia intensyviai rašydamas knygas, kurios būdavo slapta spausdinamos. Jo rūpestis buvo ugdyti žmones, pabrėžiant krikščionybės bendruomeninį bei sakramentinį mąstą.
 
4. APOTEOZĖ

Į įvaldžią atėjus Gorbačiovui, prasideda naujas etapas Rusijos gyvenime. Po kelių metų, kai buvo paskirtas valdančios partijos vadovu, Gorbačiovas pakeičia vyriausybės politiką Bažnyčios atžvilgiu. Tai sutampa su Rusijos krikšto tūkstantmečio švente. Restauruojamos bažnyčios, Gorbačiovas susitinka su visos Rusijos Patrijarchu… Bažnyčiai atsiveria galimybė darbuotis.

Tėvui Aleksandrui atsiveria galimybė su tauta pasidalinti visu savo darbu, savo gyvenimo triūsu. Jis naudojasi visomis progomis skelbti Evangeliją: per du metus jis perskaito 200 konferencijų, ant kojų pastato ortodoksų Universitetą, dauguma jo straipsių pasirodo spaudoje…
Jis gaudavo daug grasinančių laiškų; kiekvienos konferencijos metu jam būdavo užduodami labai provokuojantys klausimai…

1990-ųjų rugsėjo 9 d., tėvas Aleksandras Menis, eidamas mažu keleliu iš savo namų aukoti Mišių savo parapijoje, užmušamas šakių dūriu. Savo mirties išvakarėse, tėvas Aleksandras užbaigė paskutinę konferenciją apie krikščionybę: “Krikščionybėje pasaulis yra pašventinamas, blogis, tamsybės, nuodėmė nugalimi. Tačiau tai Dievo pergalė. Ji prasidėjo Prisikėlimo naktį, ir tęsis iki pasaulio pabaigos.”